Klausydamasi emocionalios, mąslios, kartais stebėtinai vaizdingos, tvirtai suręstos ir kartu didžiu paprastumu įtaigios Tomo Juzeliūno muzikos, prisimenu Juliaus Juzeliūno su pasididžiavimu ištartus žodžius „Tomas – geriausias mano opusas“.

Per ilgus koncertinės praktikos metus (koncertuoju nuo 1978 metų) bendradarbiavau su daugeliu tiek lietuvių, tiek ir užsienio autorių, atlikau jų kūrinius.

Tomo Juzeliūno kūrybą, kuri ypač pastaraisiais metais pasipildė daugeliu naujų opusų, laikyčiau meninės raiškos požiūriu viena aiškiausių ir daugiausiai teigiančių.

Ypač paskutiniųjų kelių metų kūriniai fortepijonui atsiskleidė netikėtu rakursu kūrybos priemonių požiūriu. Tomas Juzeliūnas, pasitelkęs pabrėžtinai klasikinę harmonijos, formos ir faktūros sanklodą, gauną netikėtą rezultatą, – visiems suprantamu būdu išsakytas 21 amžiuje kuriančio autoriaus mintis.

Manau, jog tai yra tikrai aukštas pasiekimas, vertas palaikymo ir skatinimo.

Labai dažnai originalioji muzika paskęsta analizėje ir diskusijose, kai tuo tarpu viešoji erdvė perpildyta jokios vertės neturinčia produkcija, pereinančia į nutolusių nuo bet kokios kūrybinės minties verslo struktūrų diktuojamą formatą.

Tuo tarpu jei tokius pavyzdžius, kaip Tomo Juzeliūno kūriniai, laikysime alternatyva, manau, kad nieko nelaimėsime. Tokia muzika turi skambėti ir pasiekti kuo platesnį klausytojų ratą dar ir dėl tos priežasties, kad tai yra autentiški tautinės muzikinės minties pavyzdžiai, labai aiškiai parodantys, jog nebūtina paklusti labai abejotinam muzikos verslo industrijos diktatui.

Manau, kad visos sklaidos priemonės, kurių mūsų laikais yra apstu, tinka, ir Tomo Juzeliūno bei jo kūrinių atsiradimas šiuo metu jau bene visiems prieinamoje interneto erdvėje puikiai pasitarnaus ne kam kitam, o taip sunkiai formuojamam Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje.

Gera būna, kai bendraujant su geru bičiuliu prisimiršta merkantiliškas pasaulis. Tomas man – vienas tokių bičiulių. Turėjau malonumą su juo dalyvauti ir kūrybiniuose projektuose, ir pilietiškoje veikloje, ir visur galėjau patirti, kad Tomas reikalui aukos visą savo širdį, valią ir protą. Toks jis ir savo muzikoje – atsidavęs, bekompromisis, jautriai gaudantis kūrybinius impulsus ir pasinėręs į saviraišką. Turiu labai asmeniškų patirčių, kai Tomui paskambinus telefonu klausausi jo naujo ko ne klasikinio stiliaus kūrinio ar perskaitau tokios pačios paradoksalios stilistikos apmąstymų paprastų žinučių forma. Tokie netikėti melomaniški inkliuzai mano kasdienybės jūroje.